LDK tradicijø ir jos likimo bei reikšmës šiø dienø valstybiø (Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos) bei moderniø tautø istorinës sàmonës perspektyvø srityje ištirta:

· Lietuvos ir kaimyniniø šaliø politikø ir istorikø konstruojamø regionø koreliacijos, aktualizuojant ir permàstant regioniniu tipologiniu poþiûriu LDK erdvæ. Pabrëþtina, kad LDK istorinë erdvë šiandien aktualizuojasi tiek Rusijos, tiek Vakarø geopolitiniuose diskursuose, o J. Giedroyco ULB (Ukraina, Lietuva, Baltarusija) regiono koncepcija turi aiškià kultûrinæ dimensijà, kuri atveria kelià svarstymams apie šio regiono tapatumà istorijoje su Lietuvos Didþiàja Kunigaikštija;

· LDK ávaizdis XVIII a. pabaigoje Abiejø Tautø Respublikoje arba tiesiog „lenkiškoje“ Respublikoje šiø dienø Vakarø istoriografijos poþiûriu. Reikšminga, kad Vakarø istoriografijoje kinta tradicinis LDK kaip „ištirpusios“ dalies XVIII a. pabaigoje Abiejø Tautø Respublikoje vaizdinys;

· LDK “politinës tautos” susiformavimo (iki 1569/1588 m.) problema lietuviškoje perspektyvoje. Pateikta dar viena lietuviškosios perspektyvos suformuota šio sociopolitinio fenomeno interpretacija. Daugiaplaniai interesai, vienalaikë aktyvi veikla Rytø ir Vakarø geopolitinëse erdvëse XVI a. LDK “politinei tautai” garantavo pripaþinimà Vidurio Rytø Europos regione;

· LDK rusënø literatûra kaip kultûrinës integracijos modelis. Ypatingas dëmesys buvo skirtas LDK pagoniškosios ir staèiatikiškosios tradicijø tarpusavio sàveikos pasekmëms XIV a. viduryje, kai pradëjo formuotis rytø slavø pasaulietiškoji kultûra ir nauja literatûrinë (rusënø) kalba kaip jos raiškos priemonë. Pastebima, kad LDK baþnytinëje literatûroje prasidëjo dviejø – baþnytinës slavø ir rusënø – kalbø konkurencija. Reformacijos idëjø atsiradimas ir sklaida gerokai pagreitino tolesnæ kultûrinës ir kalbinës situacijos raidà: atsirado pirmosios knygos lietuviø kalba, prasiplëtë lenkø kalbos vartojimo sfera, o dar anksèiau baþnytinëje literatûroje prasidëjusi rusënø ir baþnytinës slavø kalbos konkurencija išplito á sakraliniø tekstø (Šventojo Rašto) sferà. Taèiau lenkø kalbos aktyvi plëtra LDK teritorijoje bei lotynø ir lenkø dvikalbystës poveikis vietinei kalbinei situacijai prasidëjo tik po 1569 m.

Kolektyvinës ir istorinës sàmonës, tapatybës teorijos ir jø taikymo istoriografijoje srityje ištirta:

· Iki šiol tiek lietuviškoje, tiek lenkiškoje lietuviø tautinio judëjimo istoriografijoje specialiai neaptartos LDK valstybingumo tradicijos sàsajos su lietuviø tautinio judëjimo politine programa.Pirmajame arba kultûriniame lietuviø tautinio judëjimo etape ávyko slinktys nuo LDK valstybingumo tradicijos link modernios, pagrástos etninëmis vertybëmis, valstybingumo formulës. Vëliau lietuviø tautinio judëjimo aplinkoje LDK valstybingumo tradicija naudojama, ja remiamasi instrumentiškai, t.y. kai reikëjo pagrásti lietuviø tautos teisæ á politiná savarankiškumà;

· Rusijos tautinës politikos poreikiø diktuojami imperijos valdþios inicijuoti istoriniai projektai XIX a., siekæ parodyti LDK „rusiškumà“. Daugiausia dëmesio sutelkta á XIX a. 4-e dešimtmetyje Švietimo ministerijos inicijuotà istorijos vadovëlio konkursà, po kurio ir susiformavo rusiškos LDK istorijos interpretacijos kanonas. Svarbiausiu to naratyvo kûrëju tapo Nikolajus Ustrialovas.Taèiau po 1863–1864 m. sukilimo atsirado ir naujos istorinës interpretacijos. Jos turëjo skatinti antilenkiškas nuotaikas, árodyti viso Vakarø krašto, o ne tik maþrusiškø bei baltarusiškø gubernijø rusiškumà ir pateisinti radikalias valdþios priemones, kuriomis siekiama istorinio teisingumo atstatymo;

· LDK ávaizdis Rusijos istoriografijoje nuo XIX a. pradþios iki šiø dienø. Pabrëþtina, kad pagrindinis bruoþas bûdingas Rusijos istoriniam diskursui apie LDK yra pastangos „árašyti“ LDK istorijà á Rusijos nacionaliná naratyvà. Daroma išvada, kad susidomëjimas LDK istorija šiø dienø Rusijos istoriografijoje yra menkas. Rusijoje nëra šios problematikos tyrimo centrø, o pati disciplina „LDK istorija“ aukštose mokyklose paklydusi tarp Rusijos ir Europos istorijos disciplinø;

· Ukrainieèiø ir baltarusiø etnogenezës problema šiuolaikinëje Rusijos istoriografijoje. Ádomu, kad kai kurie rusø tyrinëtojai pastebi, kad šiuo metu Rusijoje yra áveikiamas susilpnëjæs susidomëjimas kai kuriomis LDK istorijos problemomis, ypaè tomis, kurios lieèia rytø slavø „vienybës“ (ir skirtumø) klausimus, ar ukrainieèiø ir baltarusiø etnogenezæ;

· LDK paveldas dabartiniø baltarusiø istorinëje atmintyje. Pastebëtina, kad šiø dienø Baltarusijoje nëra vienos nuomonës apie LDK reikšmæ ir jos paveldà. Be to, kai kurios šiø nuomoniø yra sunkiai suderinamos;

· Lietuvos politikø bei istorikø indëlis kuriant lietuviškà Vilniaus universitetà nuo 1915 m. rudens iki 1919 m. pradþios, atskleidþiant jø poþiûrá á senàjá LDK laikø Vilniaus universitetà bei analizuojant jø paþiûros ir koncepcijos;

· Šiuolaikinë ukrainieèiø istoriografija apie lietuviškàjá Ukrainos istorijos laikotarpá (XIV-XVI a.). Svarbu, kad pleèiasi Lietuvos istorikø akiratis apie litvanistø veiklà ir tyrimo kryptis ávairiuose Ukrainos mokslo centruose, kurie nagrinëja su LDK istorijà susijusias problemas.

Lietuviø, lenkø, totoriø, rusø Lietuvoje istorijos bei socialinës istorijos tyrimø srityje ištirta:

· LDKtotoriø sociokultûrinio tapatumo ávaizdþiai baltarusiø, lietuviø, lenkø ir rusø istoriografijose. LDK visuomenës modelyje totoriai egzistavo kaip svetimas, bet toleruojamas visuomenës subjektas. Identifikuojant totorius paprastai akcentuojamas jø atskirumas, “nekonfliktinis kitoniškumas”, “musulmoniškumas”, “rytietiškumas”. Taèiau totorius stipriai veikë adaptaciniai (integracija, asimiliacija ir kt.) procesai, kurie lëmë naujø sociokultûriniø tapatybiø atsiradimà. Tyrimas rodo, kad istorikø darbuose aktyviai, bet kontraversiškai, konstruojamos totoriaus bajoro, kario ir raštininko tapatybës, kurios susiformavo LDK visuomenëje;

· LDK daugiakultûriškumas šiuolaikinës Lietuvos istorinëje kultûroje. Daroma išvada, kad istorizme kaip dominuojanèioje šiø dienø Lietuvos istoriografijos paradigmoje (LDK istorijos sinteziø pavyzdys) „daugiakultûriškumo“ sàvoka vartojama deskriptyviai, neturint rimtesnio teorinio uþnugario, deramai paaiškinanèio teritorinës, kalbinës, religinës, etninës ir apskritai kultûrinës ávairovës „integracijos“ bûdus skirtinguose LDK istorijos perioduose. Tvirtinama, kad bûtent LDK tyrimai, kuriuose pastebima þenkli istoriografijos paradigmø kaita ir teorijø taikymo ávairovë, greièiau paskatins ir dalá dabartinës Lietuvos istorikø áveikti tradiciná etnocentrizmà ir ieškoti naujø teorijø bei vadovaujanèiø idëjø istorijos paþinime. Tai skatintø ir brandesnæ šiø dienø Lietuvos istorinæ kultûrà;

· Vilniaus universiteto prof. Zacharijo Niemczewskio etninës, genealoginës ir politinës tapatybës klausimai. Parodoma, kad Z. Niemczewskio kaip LDK, Þemaitijos seniûnijos ir Lietuvos-Lenkijos valstybës bajoro etninë, kultûrinë ir politinë savivoka nesusijusi su šiuolaikine etnine lietuviø tapatybe;

· Publicisto ir literato J. Mackievièiaus vieta krajovcø judëjime, jo LDK idëjos politinë ir geopolitinë reikšmë bei LDK istorinis vaizdinys. Paþymima, kad J. MackievièiusLDK koncepcija, jos istorinis suvokimas ir restitucijos projektai, persmelkti konservatyvumo ir XIX a. individualizmo. Krajovcø gretose jis išsiskyrë kaip jausmingas šios idëjos ir jos tikroviškumo gynëjas.